Įvairiose naujienose rasite straipsnių, parašytų remiantis oficialiai patvirtintais duomenimis, gandais bei spėjimais, tiesiogiai nesusijusių su konsolėmis, arba susijusių su konsolėmis bendrąja prasme.
Vokietijos mokykloje įvykusi tragedija vėl paskatino kalbas apie žiaurių žaidimų draudimą. Aštuoniolikametis Sebastianas Bosse, sugrįžo į savo vidurinę mokyklą išlieti susikaupusio pykčio. Pradėjęs šaudyti jis sužeidė keletą moksleivių, o paskui nusišovė pats.
Kaip paaiškėjo, S. Bosse, kaip ir Kanados mokykloje šaudę jaunuoliai, buvo strateginių karo žaidimų ir pirmojo asmens šaudyklių aistruolis. To pakako, kad Vokietijoje būtų atgaivintos kalbos apie žiaurių žaidimų draudimą. Panašus siūlymas jau buvo nuskambėjęs 2002 metais, kai Erfurte įvyko panašus incidentas. Tačiau tuomet Bavarijos regiono Šeimos ministrės pasiūlymas buvo greitai užmirštas.
Tačiau toks draudimas greičiausiai būtų tiesiog laužtas iš piršto, nes S. Bosse neapykantos protrūkis yra mažai susijęs su žaidimais. Tai rodo jo asmeninio internetinio dienoraščio žinutės:
“If you realize you’ll never find happiness in your life and the reasons for this pile up day by day, the only option you have is to disappear from this life. The only thing I learned intensively at school was that I’m a loser.” Dar 2004 metais savo svetainėje jis buvo parašęs: “fear is slowly turning to rage. I am consuming all this rage and will let it all out at some point to take revenge on all the arseholes who wrecked my life! For those who haven’t understood it exactly: Yes, this is about a shooting.”
Akivaizdu, kad S. Bosse neapykantos priežastys yra kur kas sudėtingesnės, nei vien tik aistra „DOOM“ žaidimui. O pradėjus drausti reikėtų uždrausti ne tik „Counter Strike“ (kuris Vokietijoje ir taip parduodamas tik vyresniems nei 18 metų asmenims), bet ir dažasvydį bei pasišaudym lazeriais („lasertag“).
Galų gale smurtiniai kompiuteriniai žaidimai ar filmai tikrai mažai galėjo įtakoti Charlesa Whitmaną, 1966 metais Teksaso universiteto teritorijoje nušovusį 15 ir sužeidusį 30 žmonių. Taip žaidimas gali būti vienas iš veiksnių, pastūmėjusių nestabilios psichikos asmenį žmogžudystėms, tačiau vargu ar galima dėl žudynių kaltinti vien tik žaidimus. Galų gale kiekvienas mūsų turi savo tamsiąją pusę, tik ne kiekvienas leidžia jai pasireikšti.
